Aš ir kita aš

Gena Showalter

  • Laisvalaikio parkas


    Schowalter Gena

    Aš ir kita aš

    Dėkoju Kasiai Krouzer (Kassia Krozser) už dosnumą. Na gerai, ir už puikų humoro jausmą. Broliams Šeinui Tolbertui (Shane Tolbert) ir Maiklui Šouvolteriui (Michael Showalter), Metjui Šouvolteriui (Matthew Showalter) (kuris dar žinomas kaip sąvadautojas), Džošui Slovakui (Josh Slovak) ir nuostabiajam Kailui Hurtui (Kyle Hurt). Geram savo draugui ponui Džonsonui (Johnson) už tai, kad spaudė tada, kai man labiausiai reikėjo. Ačiū Maksui Šouvolteriui jaunesniajam (Max Showalter Jr.) – seksualiausiam vyrui, koks tik yra vaikščiojęs šia žeme (nuoširdžiai taip manau, niekas manęs nepapirko).

    Labai ačiū Tomui Kerstinui (Tom Kerstine) už skirtą laiką ir už išmintį. Taip pat esu dėkinga Margo Lipšults (Margo Lipschultz) už skvarbų redaktorės žvilgsnį. Už nuolatinį palaikymą norėčiau padėkoti ir Suzanai Grimšo (Susan Grimshaw) bei Ketei Beiker (Kathy Baker). Ačiū „Aviacijos tyrimams“ už tai, kad atsakė į visus mano klausimus.

    Sąrašas

    Dešimt dalykų, kurių negalima sakyti per pasimatymą:

    1. Tu šitaip rengiesi?

    2. Keistas kvapas.

    3. Kur vaistai nuo skausmo?

    4. Tik pamanyk, iš pradžių norėjau susitikinėti su tavo broliu!

    5. Privalau tau kai ką prisipažinti…

    6. Mano tėtis turi tokį pat kostiumą.

    7. Pažiūrėk, koks seksualus tas vyras.

    8. Mano buvusysis, tegul per amžius dega pragare…

    9. Ketini tai valgyti? Tikrai?

    10. Kiek, sakei, tau metų?

    1

    Tikra tigrė žino, kaip reikia vaikščioti. Žengia iškėlusi galvą, atstačiusi krūtinę, o jos žvilgsnis byloja: „Suėsiu tave gyvą.“

    Aš esu kilimėlis kojoms valytis.

    Štai. Prisipažinau. Jei kas nors sumanys purvinus batus nusivalyti į skudurą, vadinamą mano gyvenimu, greičiausiai leisiu ir dar padėkosiu. Tai žinodami žmonės gali nustoti mane gerbti. Norėčiau apsiginti: man sekasi vis geriau. Darausi stipresnė ir tvirtesnė. Išlaisvinu viduje tūnančią tigrę.

    Gaila, bet šiandien ją laikiau už trumpo pavadėlio. Kol kas rezultatas visai ne mano naudai: gyvenimas – penki taškai, tigrė – du. Dar kartą norėčiau apsiginti ir pasakyti štai ką: „Gyvenimas yra piktas šuo.“

    Artėdama prie chromo ir stiklo statinio, kuriame įsikūrusi bendrovė „Pauelo aeronautika“, vis mąsčiau apie paskutinį knygos „Kaip išlaisvinti savyje tūnančią tigrę“ skyrių. Bandžiau įtikinti save, kad susitikimas pavyks kuo puikiausiai – tokiai tigrei negali būti kitaip! Ryžtingai pakėliau smakrą, atsilošiau taksi sėdynėje, demonstruodama nuostabiai išryškėjusią krūtinę. Vis dėlto, kad ir kaip stengiausi, niekaip nepajėgiau atsikratyti žmogėdros veido išraiškos. Žinoma, tokioms putlioms, tarsi būtų prišvirkštos kolageno lūpoms kaip mano (na, gal ir nereikia tariamosios nuosakos) geriausiai pavyksta mina „imu du šimtus dolerių už valandą“. Rimčiau pagalvojus, tai reiškia, kad noriu suryti ką nors gyvą.

    Dėl Bredo Pito tikrai pasistengčiau, bet dėl kurio nors kito – kažin. Nusipurčiau. Atsiprašau, bet jiems užteks pažvelgti į akis.

    Sučiaupiau lūpas, tada atpalaidavau. Vėl sučiaupiau ir atpalaidavau, bandydama nutaisyti tobulai grėsmingą išraišką. Pastebėjau, kad taksistas žiopso į mane per užpakalinio vaizdo veidrodėlį, todėl išraudusi nusisukau į langą. Reikėjo pasipraktikuoti namie, bet netikėtai paskambino buvusysis – tegul per amžius dega pragare – ir prapliurpė visą iki susitikimo likusį laiką.

    – Norėčiau, kad pabandytume dar kartą, – suokė jis.

    Paprastai tokią prakalbą jis išrėžia kartą per mėnesį. Vyrukas tiesiog nepajėgia suvokti, kad kas nors gali jo negeisti.

    – Myliu tave, mažute. Prisiekiu, tikrai myliu, – taip visada baigia monologą.

    Aha, tada mano krūtinė dvigubo „D“ dydžio! Taip tikrai nėra, jeigu kam nors parūpo. Ji vos siekia „B“. Vis dėlto savimi didžiuojuosi. Palinkėjau buvusiajam intymiai susipažinti su mėsa mintančia bakterija, kuri lėtai ir skausmingai sudorotų visą jo kūną ir pradėtų kaip tik nuo mylimiausios vyro ataugos. Tada padėjau ragelį – tai pirmiausia užrašysiu savo pasiekimų sąsiuvinyje. Įtariu ir tikiuosi, kad tigrė manyje tokia pat niekšinga kalė kaip pats gyvenimas. Kol kas su ja per mažai bendravau, tad negaliu būti tikra.

    Šiaip ar taip, Ričardas mane apgaudinėjo, kai buvome kartu. Esu gera, išauklėta mergaitė, todėl pirmą kartą atleidau. Juk reikia kovoti už savo šeimą ir taip toliau. Berniukai visada liks berniukai, ar ne? Nieko tokio, kad užaugę jie tampa paleistuviais!

    Vaje, ar mano balse juntamas kartėlis?

    Kai vyras sulaužė ištikimybę antrą kartą, palikau jį visoms keturioms savaitėms. Gėda prisipažinti, bet tada Ričardas prisiviliojo mane meilumu. Dieve, juk išsitatuiravo mano vardą ant užpakalio. Kas galėtų atsispirti?! Na ir kas, kad greta išpieštas pirmosios žmonos vardas?!

    Kai apgavo trečią kartą, išsikrausčiau ir paprašiau ištuokos. Tai nutiko prieš šešis mėnesius. Ričardas – skyrybų advokatas, dar žinomas kaip visatos padugnė, mokėjo apeiti sistemą, kad pačiam liktų viskas, o man – nieko.

    Jei svarstote, kur iškrypėliai žudikai semiasi įkvėpimo, manau, kad žinau. Iš paniekintų moterų. Kiek būčiau nuveikusi su žnyplėmis plaukams sukti ar ledo kirtikliu!.. Na, dabar jau nesvarbu.

    Ričardo skambutis paveikė visą palengva bjaurėjančią dieną. Iš pat ryto mano paslaugų atsisakė vienas didžiausių per visą iš mirties taško bemaž nepajudėjusią vakarėlių organizatorės karjerą užsakovų. Viskas dėl to, kad „Glastono pramonės šakų“ savininkui atsisakiau surengti, jo žodžiais tariant, „privatų vakarėlį“ ant užpakalinės prabangaus sedano sėdynės. Planuodama kasmetinį Glastono darbuotojų priėmimą užtrukau keturias savaites! Keturias kankinančias savaites, per kurias troškau tik nusižudyti! Tykanti tigrė neprašyta išniro vos išgirdusi šlykštų pono Glastono pasiūlymą, tad supažindinau vyriškio paslėpsnius su savo keliu (antras įrašas į pasiekimų sąsiuvinį). Nereikia nė sakyti, kad neišsiskyrėme geruoju. Nelaukusi, kol klientas lieps mane suimti už fizinį smurtą, įšokau į šį taksi, prisisegiau saugos diržą ir ėmiau ruoštis susitikimui su kitu užsakovu. Kaip tik tada aptikau prie saugos diržo priskretusį supuvusio maisto gabaliuką. Tikiuosi, kad ten buvo bent jau maistas. Nenoriu net galvoti, nuo ko dar atsiranda neišvalomos riebalų dėmės. Ar ten buvo riebalai, ar kas kita, dabar man mažiausiai rūpi. Įsėdusi į automobilį, pamaniau, kad vairuotojui gerokai pučia vidurius, bet klydau: ta siaubinga šuns išmatų smarvė sklido nuo mano batų. Matyt, būsiu įmynusi pakeliui į „Glastono pramonės šakas“. Guodžiausi viltimi, kad dalis suvenyro liko ant pono Glastono kelnių. Ar tikrai labai nedora linkėti, kad juodu su Ričardu pragare degtų kartu? Na gerai, palaukite. Vėl imu lieti tulžį. Patikėkite, nesiekiu būti tokia kandi. Noriu būti stipri. Stiprios moterys laimingos, o aš iš paskutiniųjų stengiuosi tapti laiminga.

    Ieškodama psichologinio padrąsinimo, pasikuičiau rankinėje ir išsitraukiau „Kaip išlaisvinti savyje tūnančią tigrę“. Knygą prieš du mėnesius trisdešimt pirmojo gimtadienio proga padovanojo man dvynės pusseserės Kera ir Melė. Ji iš tiesų padėjo siekti stiprybės ir tapti vis laimingesnei. Moterimi, valdančia savo likimą. Moterimi, kurios nepalaužia tokia menkutė nesėkmė.

    Viskas puikiai pavyks, Naome, palauk ir pamatysi. Taksi ūmai sustojo, padaviau vairuotojui dešimt dolerių.

    – Grąžos nereikia, – pasakiau, tada giliai įkvėpiau ir atidariau dureles.

    Vos padėjau koją ant grindinio, kažkoks vyrukas griebė už mano odinės rankinės dirželio ir nurūko taku. Suklykiau ir pasileidau iš paskos. Nenubėgau nė keturių žingsnių, kai septynių su puse centimentro aukščio kairiojo bato kulniukas nulūžo ir dribau veidu ant šaligatvio. Tamsūs išsidraikę plaukai uždengė man akis, plaučiai ūmai subliūško, o portfelio turinys pažiro ant asfalto.

    Buvo liepos pradžia, įprastas rytas Dalase: tvanku, sausa ir apgailėtina. Ant įkaitusio grindinio nusibrozdinau kelius iki kraujo. Vagišius dingo už kampo, niekas nė nemėgino jo gaudyti. Esu beveik tikra, kad girdėjau vieną moteriškę sakant: „Ar matei, koks stangrus to vaikino užpakalis?“

    Keli praeiviai atsainiai nužvelgė mane, kėpsančią ant žemės, dar keli stabtelėjo, dėbtelėjo ir prunkštelėjo. Išmušta raudonio šiaip taip atsistojau, bet pajutau, kad protestuoja sužaloti keliai, tad vos nenugriuvau. Būtų gražu, jeigu taksi vairuotojas teiktųsi išlipti iš automobilio ir pagelbėti, tačiau nespėjau nė mirktelėti, kai kažkokia blondinė peržergė per mane ir įsitaisė automobilyje. Prakeikta mašina nuzvimbė tolyn ir paliko mane išmetamųjų dujų debesyje. Dusdama pasilenkiau susirinkti daiktų. Bent kreditines korteles buvau palikusi namie, o lūpdažis ir riebiai odai skirta pudra dingo be žinios. Po velnių! Kodėl taip turėjo nutikti?!

    Susikaupiau ir visa murzina nušlubčiojau link Pauelo pastato. Mane apiplėšė, bet turiu atrodyti tvirta, pasitikinti savimi. Negaliu prarasti šio užsakymo.

    Nekreipdama dėmesio į smalsius biuro darbuotojų žvilgsnius vestibiulyje, susiradau tualetą. Jame grūdosi galybė moterų, kurių šaižus kudakavimas erzino labiau už draudžiamų cigarečių dūmų debesį. Sukosėjau, vargais negalais prasibroviau iki tualeto kabinos, užsirakinau ir sugrūdau į šiukšlinę dėmėtą švarkelį. Tada priglaudžiau kaktą prie vėsios blizgančios medinės sienos. Norėjau paleisti dūdas arba ką nors prikulti – tiesiog pulti pirmą po ranka pasipainiojusią žmogystą ir suknežinti visus kaulelius. Vis dėlto reikėjo rasti aukso viduriuką. Negalėjau į susitikimą su būsimu darbdaviu eiti atrodydama it laukinis, nors ir jautrus padaras – verslui nepadėtų. Giliai įkvėpiau, užsimerkiau ir mintyse pradėjau kartoti: „Guliu laimės pievoje… Guliu laimės pievoje…“

    Kodėl nenusispyriau batų ir nesumedžiojau to rankines gvelbiančio šunsnukio?!

    „Guliu laimės pievoje…“

    Kodėl neapskundžiau pono Glastono už šlykštų pasiūlymą?!

    „Guliu laimės pievoje…“

    Kodėl?.. Staiga atsimerkiau ir sugniaužiau kumščius. Ši meditacija, kurios išmokė patėvis, tik dar labiau sunervina. Geriau liautis dabar, kol nepradėjau rėkti, žliumbti ar kung fu judesiais atakuoti tualeto sienos. Patėvis yra psichiatras, tačiau jo metodai retai padeda. Net nežinau, kodėl vis dar praktikuoju.

    Aš susidorosiu, man tikrai pavyks.

    „Melagė“, – suurzgė manyje tigrė. „Kalė“, – nesusilaikiau. Dieve, gal aš dar ir šizofrenikė? Priverčiau atsipalaiduoti visus raumenis ir išlindau iš kabinos. Nesąmoningai nužvelgiau tualete besistumdančią minią ir pastebėjau tai, ką skubėdama buvau pražiopsojusi. Visos čia esančios moterys dėvėjo kokį nors žalią drabužį: žirnių spalvos švarkelį, žaliosios citrinos atspalvio sijoną, alyvuogių žalumo palaidinę.

    Pasijutau lyg įmesta į avokadų salotas.

    Kodėl visos vilki žaliai, spėliojau mintyse, nuleidusi akis į rudą blauzdas siekiantį sijoną. Tada tyliai suvaitojau. Koks, po velnių, skirtumas? Net jei būčiau žinojusi, kad žalia dabar madinga, vis vien neturiu nė vieno žalio apdaro! Pastaruoju metu rengiuosi tik rudai, juodai ir baltai – dalykiškai. Nuobodžiai. Štai dar vienas įrašas į ilgėjantį sąrašą „Kodėl ši diena užkniso“.

    Plaukus buvau susisegusi palei kaklą, ant smilkinių plaikstėsi kelios palaidos sruogos, bet prie veidrodžio telkėsi tokia grūstis, kad niekaip neprasispraudžiau susišukuoti. Vis dėlto buvau pasiryžusi į susitikimą nužingsniuoti visai nešlubuodama. Nusivaliau purvinus batus, tada dar apie dešimt minučių daužiau, gremžiau ir draskiau, kol abu bateliai tapo be kulnų ir vienodo aukščio. Tikrai neklibinkščiuosiu, nors ir atrodau maždaug kaip dvylikametė. Esu tik metro šešiasdešimt dviejų centimetrų ūgio, tad man praverčia kiekvienas papildomas milimetras.

    Į tualetą plūdo vis daugiau moterų. Atrodė, kad mane tuoj sutraiškys, todėl išsispraudžiau laukan. Vestibiulyje stoviniavo tvirto stoto apsaugos darbuotojas, jo pilvas liulėjo virš kelnių juosmens. Kai bandžiau pro vyrą praeiti, šis ištiesė ranką ir užtvėrė man kelią.

    – Leidimą gausite registratūroje, – tarė.

    Žiojausi sakyti: „Ačiū, tuoj pat ten einu“, bet laiku save sustabdžiau. Aš pasitikiu savimi, esu tvirta.

    – Neketinu prašytis priimama į darbą. – Iš tiesų ketinau, bet ne į tokį darbą, kaip jis įsivaizduoja. Išsitiesiau, kaip liepia saviugdos vadovėlis. – Esu susitarusi su Roisu Pauelu.

    – Išmėginkite tokius skiedalus su kuo nors kitu. Manęs taip neapgausite, – prunkštelėjo apsaugos darbuotojas.

    Išsižiojau iš nuostabos, tačiau greitai susitvardžiau.

    – Bet tai tiesa!

    – Klausykite, atsiųskite anketą paštu kaip visos kitos arba įtrauksiu jus į „blogų mergaičių“ sąrašą ir prarasite galimybę kandidatuoti.

    Anksčiau būčiau išsigandusi globėjiško tono. Metų metus tokiu balsu su manimi kalbėjo tėvas – tegul raitosi iš skausmo po žemėmis – ir Ričardas – tegul ir jis kuo greičiau susitinka su Kūrėju ir raitosi iš skausmo po žemėmis. Kaip minėjau, šiuo metu stengiuosi tapti kitokia moterimi. Moterimi, nesitaikstančia su tokiais niekšais.

    Jei atvirai, mane žavi mintis patekti į „blogų mergaičių“ sąrašą.

    – Paklausykite, – prašnekau ir ryžtingai bakstelėjau pirštu jam į krūtinę, – ši diena man ne pati sėkmingiausia. Siūlau pasitraukti, kol rimtai nenukentėjote.

    Jis nusikvatojo. Iš širdies!

    – Niekur nesitrauksiu, poniute.

    – Šalin iš kelio! – pagrasinau kapodama skiemenis.

    – Nesulauksite. –Vyras išsiklaipiusiais ir pageltusiais dantimis įžūliai nusivaipė. – Neleisčiau jums praeiti, net jei čia pasirodytų pats Dievas ir mėgintų pastumti mane į šalį.

    Tą akimirką pasijutau taip, tarsi šis apsaugininkas įkūnytų viską, kas blogo man nutiko šiandien, vakar ir per visą gyvenimą. Praeiti pro jį dabar – kur kas daugiau nei galimybė gauti darbą. Taip atgaučiau sielos ramybę. Na, kas nors pasakykite „miau“.

    – Tikriausiai man nepavyks išsikviesti paties Dievo, – patikinau, – bet tikrai galiu spirti jums į užpakalį.

    Vėjo nugairintas apsaugininko veidas išdavė, kad jis akimirką nustebo, tada susiraukė.

    – Nekenčiu moterų, kurias kamuoja priešmenstruacinis sindromas, – sumurmėjo.

    – Norite suprasti, kas yra priešmenstruacinis sindromas?! Gal pageidaujate, kad užvožčiau priešmenstruaciniu būdu?!

    – Nenusileisk, mergyte! – kažkas sušuko.

    Atsisukau. Man už nugaros lyg per šventojo Patriko dienos paradą stovėjo visos tualeto kambarį užtvindžiusios moterys. Padrąsinta jų palaikymo, vėl pasisukau į apsaugininką, o mano veido išraiška šį kartą šaukte šaukė: „Surysiu tave gyvą.“

    Tarnautojas apdairiai atsitraukė.

    – Turite lygiai dvi sekundes dingti man iš kelio, – iškošiau pro dantis, – arba pasigailėsite. Prieš tris dienas susitariau su Linda Pauel…

    – Linda Pauel? – Apsaugininko akyse šmėstelėjo tikras siaubas ir jis pasitraukė. – Kodėl iš karto nesakėte? Kilkite greituoju liftu. Devynioliktas aukštas.

    Priblokšta sėkmės pajėgiau tik suklapsėti akimis. Už manęs stovinčių moterų minia pasileido į priekį. Nebuvau tam pasiruošusi, todėl jos stumte įstūmė mane pro apsaugininką į liftą. Vos spėjau atgauti pusiausvyrą, kad neišsidrėbčiau ant kilimo.

    – Aš taip pat kalbėjausi su Linda Pauel, – sutartinai išpyškino kelios moterys. – Tikrai, prisiekiu!

    – Atsitraukite, damos, – išgirdau darbuotojo balsą ir lifto durys užsivėrė.

    Kylant aukštyn, rankos ėmė prakaituoti, širdis plakė lyg pašėlusi. Aukščio nebijau. Tiesiog nekenčiu minties, kad bet kurią akimirką galiu nugarmėti žemyn ir užsimušti. Ačiū Dievui, liftas nenukrito ir sėkmingai pakilau į biurą, likus kelioms minutėms iki susitikimo – štai koks pranašumas būti vyturiu.

    Registratūroje sėdinti mergina vilkėjo standų, juodą, pagal užsakymą pasiūtą kostiumėlį. Glotniai sušukuoti juodi plaukai buvo surišti į kuodelį, ant veido nekrito nė viena sruogelė. Tiesą sakant, kuodas buvo taip suveržtas, jog išoriniai darbuotojos akių kampučiai pakilo į viršų. Jos oda buvo baltut baltutėlė (dar šviesesnė už mano, nors mane beveik galima vadinti albinose), mergina atrodė lyg šmėkla arba vampyras.

    – Ar čia Roiso Pauelo kabinetas? – pasitikslinau dėl viso pikto.

    – Taip. – Pauelo padėjėja susiraukė ir griežtai dėbtelėjo į mane pro juodas blakstienas. – Kas jūs tokia?

    – Naomė Delakrua. Esu susitarusi.

    Padėjėja nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir akivaizdžiai liko nepatenkinta.

    – Prašymą reikia siųsti paštu, o ne pristatyti asmeniškai. – Darbuotoja dar labiau susiraukė.

    Prašymą? Viešpatie, kas šiems žmonėms?! Roisas Pauelas pats man paskambino prieš porą mėnesių! Na, gerai, skambino kelis kartus, bet aš jį ignoravau ir pati neskambinau. Neturėjau drąsos vėl susitikti su šiuo siaubingai seksualiu, sykį matytu vyru, apie kurį svajojau nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Gaila, bet mano padėtis tokia apgailėtina, kad imčiausi dirbti su pačiu velniu. (Jei skaitote šiuos žodžius, gerbiamasis Šėtone, žinokite: užsakovai mane vertina puikiai.) Kai prieš kelias dienas paskambino Linda Pauel ir paprašė susitikti su sūnumi, kad šis įvertintų, ar esu tinkama planuoti jos šešiasdešimtmetį, kvietimą priėmiau. Tai ir stengiausi paaiškinti šiai Elvyrai – tamsos valdovei.

    – Man nereikia jokio prašymo. Esu…

    – Brangioji, visoms reikia pildyti prašymą, formą rasite apačioje. Beje, – padėjėja prisimerkė, – kaip jums pavyko prasmukti pro Džonį?

    – Tiesiog praėjau! – Numojau ranka. – Klausykite, tikiuosi, suprantate, kad man nereikia pildyti prašymo, nes jau turiu darbą. – Melavau tik iš dalies. Juk kol kas dėl nieko nesu susitarusi, nepasirašiusi jokios sutarties. – Dabar privalau pasikalbėti su ponu Pauelu.

    – Nereikia taip karščiuotis.

    – Atsiprašau, ką? – Ar ji apsirūkiusi? – Aš nesikarščiuoju.

    – Pasakykite tai savo kraugeriškam žvilgsniui.

    – Tiesiog praneškite ponui Pauelui, kad atvykau. – Aš sugriežiau dantimis.

    – Dėl Dievo meilės, pati atnešiu jums prašymo formą. – Ji atsistojo. – Palaukite čia ir nieko nelieskite.

    – Bet aš čia ne tam, kad…

    Supratusi, jog likau viena, nutilau. Palaukite. Oi… O jeigu esu tik viena iš pretendenčių ir paraiškas dėl darbo reikėjo pildyti visoms vakarėlių planuotojoms? Lėtai nurijau seiles.

    Po kelių akimirkų man į rankas įbruko krūvelę melsvų lapų.

    – Štai. Užpildykite ir atsiųskite paštu.

    Peržvelgiau klausimus: ką mėgstate veikti laisvalaikiu, informacija apie paskutinį vaikiną, seksualiniai įpročiai… Kas čia, po velnių? Tikrai nerašysiu! Nežinodama, ką daryti su popieriais, sugrūdau į portfelį.

    – Tai reikia pildyti norint gauti darbą surengti vakarėlį ar bandant įsidarbinti jūsų biure?

    – Prašymo forma skirta ne įsidarbinti, brangioji. Ji dėl galimybės tapti ponia Pauel.

    Įsitikinusi, kad blogai nugirdau, giliai įkvėpiau.

    – Atsiprašau, ką?

    – Tik nereikia. Neapsimeskite, kad nenorite už jo ištekėti. Prieš kelias dienas žurnalas „Tattler“ išspausdino apie tai straipsnį. Nuo tada į biurą veržte veržiasi moterys.

    – Norint tapti jo žmona, reikia rašyti prašymą? Rimtai?!

    Koks vyras, ieškodamas gyvenimo partnerės, pateikia klausimyną?! Neįtikėtinai egoistiška! Niekinga! Pasibjaurėtina! Vis dėlto puikiai dera prie kitų šios dienos įvykių.

    Lyg norėčiau dar kada nors ištekėti. Jau geriau tapčiau „Baimės faktoriaus“ dalyve ir valgyčiau kiaulės gimdą, įdarytą vabalų puvenomis ir gardžiai apteptą karvės kraujo padažu. Stengiausi kalbėti kuo ramiau ir racionaliau.

    – Esu susitarusi aptarti Lindos Pauel gimimo dienos vakarėlio smulkmenas, tik tiek.

    Mergina iš nuostabos pakėlė antakį.

    – Vardas?

    – Naomė Delakrua. – Buvau minėjusi, tačiau mandagiai nusišypsojau. Pagaliau einame teisinga linkme.

    Kraujo raudonumo nagu (kaip manote, ar tai natūrali jos nagų spalva?) padėjėja perbraukė per dienos susitikimų sąrašą.

    – Nagi nagi, ir ką sau manote? Sąraše jūsų nėra.

    Šypsena man nuo veido nunyko.

    – Patikėkite, susitikimas numatytas pirmadienį vienuoliktą valandą.

    – Oi, tikiu. – Padėjėjos sarkazmas buvo toks kandus, kad jaučiau, tarytum vampyriškos iltys smigtų man į veną. – Tikriausiai įsėlino stebuklinga fėja ir ištrynė jūsų vardą.

    „Jau greičiau tavo meilužis velnias“, – pamaniau ir lūpų kampučiai dar labiau nusviro.

    – Prašau patikrinti dar kartą.

    – Nė neketinu. Prisėskite štai ten. – Darbuotoja mostelėjo griežtų formų, pažiūrėti nepatogios kėdės link. – Pakviesiu, jei ponas Pauelas galės įterpti susitikimą į dienotvarkę. – Tada piktdžiugiškai nusišypsojo: – Tiesa, jums ant skruosto puikuojasi purvo dryžis.

    – Ačiū, kad pasakėte. Labai jums dėkinga.

    Kalė. Šypsena mano veide visiškai išnyko, bet nepuoliau iš karto valytis. Palaukiau, kol ji nusisuko, o tada iš širdies patryniau abu žandus. Kodėl taksi automobilis manęs tiesiog nepervažiavo, kai turėjo tokią puikią progą? Būčiau išvengusi visų rūpesčių! Be to, toks galas atrodo švelnesnis.

    Atbulomis nuslinkau iki kėdės ir lyg prasikaltęs vaikas ėmiau laukti bausmės. Būtų labai gera važiuoti namo ir pasimėgauti didžiule storapade pica su dešra, varvančiais riebalais ir užkąsti tirpstančiais burnoje sausainiais su šokolado gabalėliais. Sušveisti dėžutę spurgų „Krispy Kremes“ ir pakelį traškučių „Doritos“. Dar išsiurbti didelę porciją vyšninės ir vanilinės kolos. Negi gali rūpėti cholesterolis, užsikimšusios arterijos, kai sveikas protas kybo ant plauko?!

    Laikas slinko lėtai, man paskaudo sėdynę. Negalėjau patogiai įsitaisyti. Ant kėdės nebuvo jokio paminkštinimo, tad kiekvieną kartą, man perkeliant svorį ant kito sėdmens, dubens kaulai trynėsi į dirbtinę odą. Kaip tik norėjau užsimesti koją ant kojos, kai nesidairydama į šalis pro duris įplaukė išdidi, iškart matyti, kilminga moteris sidabriniais plaukais iki pečių. Jai žengiant pro šalį padvelkė prabangiu aromatu.

    Elvyra pastebėjo naująją viešnią, staigiai atsistojo ir pasibjaurėtinai įsitempė. Įsižiūrėjus buvo matyti, kad padėjėja šiek tiek bijo.

    – Nereikia pranešti, kad atvykau, – užtikrintai pareiškė vyresnioji ponia. – Įeisiu pati.

    Mergina atsitraukė nuo neseniai nublizginto stalo.

    – Atleiskite, ponia Pauel, bet negaliu įleisti. – Elvyra pakėlė ranką ir užtvėrė kelią. – Duokite man minutėlę, pranešiu jam, kad atvykote.

    Prasidėjo dvikova. Nagai išleisti, kailis pašiauštas. Jei kurios nors iš jų veidas dar šiek tiek įkais, įsijungs priešgaisrinė signalizacija. Pamiršau, kad skauda sėdmenis ir kokia nesėkminga ši diena. Trūksta tik spragintų kukurūzų „Orville Redenbacher“ ir lapelio taškams skaičiuoti. Iš visko matyti, kad turėtų kentėti kurios nors pasturgalis – to nusipelnė Elvyra. Pirmyn, ponia, pirmyn!

    – Neprivalau iš anksto tartis, kad pasimatyčiau su sūnumi, – sugriaudėjo ponia Pauel. Akis į akį ji buvo kur kas grėsmingesnė nei kalbėdama telefonu. Darbuotojos vietoje seniausiai būčiau davusi damai kelią. – Tuoj pat pasitrauk arba pasigailėsi!

    Elvyra apsilaižė lūpas ir susikryžiavo ant krūtinės rankas.

    – Užtruksiu tik akimirką. Galite prisėsti laukiamajame šalia kitos dėl susitikimo nesusitarusios viešnios. – Nelaukdama atsakymo padėjėja pakėlė telefono ragelį. – Pone Pauelai, jūsų motina…

    Vis dėlto ponia nesiteikė laukti. Pasisuko ir išdidžiai nužingsniavo koridoriumi. Elvyros veidas apsiniaukė it audros dabesis ir ji suamsėjo:

    – Per vėlu, ji jau pakeliui.

    Tada trenkė ragelį. Spektaklis baigėsi, o aš likau laukti.

    Laukiau… Dar laukiau…

    2

    Kai du stipriausi džiunglių gyvūnai stoja į dvikovą, kaunasi tol, kol silpnesnysis pripažįsta pralaimėjęs. Priimdama iššūkį, tikra tigrė pasitelkia protą, sumanumą ir įgimtus instinktus.

    Visą valandą sėdėjau lyg prikalta prie kėdės kieta atrama iš paties pragaro, rijau senus žurnalo „Miesto mergina“ numerius. Su malonumu perskaičiau straipsnį „Krūtys: pirkti ar nepirkti?“ Mano krūtys labai mažos. Dažnai vadinu jas „stebuklais“, nes stebiuosi, kad jos apskritai matomos. Akivaizdu, jog perskaičiusi straipsnį labiau pritariau nuomonei „pirkti“. Norėčiau skyrelio ir apie botoksą. Siaubingojo trisdešimtmečio jau sulaukiau ir imu pastebėti smulkių raukšlelių. Esu per jauna raukšlėms! Turiu prisipažinti: visuomet stengiuosi atrodyti nepriekaištingai. Nesu paviršutiniška ar panašiai, tiesiog sužinojusi, kad Ričardas man neištikimas, pasijutau tikra pabaisa… Netrokštama ir nereikalinga. Panaudota ir pamesta – lyg pasibjaurėtina, puvėsiais dvokianti šiukšlė, iš kurios sunkiasi šlykštus juodas skystis. Dėl akivaizdžių priežasčių man nepatiko taip jaustis, tad kovojau net dėl menkiausio pasitikėjimo savimi krislelio.

    Dar kartą pasikrutinau ant kėdės. Galiausiai, ačiū Tau, Viešpatie, Liuciferio tarnaitė Elvyra priėjo prie manęs.

    – Ar jūs esate Naomė? – paklausė, tarsi nebūčiau du kartus prisistačiusi. Nesulaukusi greito atsakymo, vėl pasimaivė: – Na, ar tai jūs?

    Žinojau, kad mergina negalėjo taip greitai pamiršti mano vardo, todėl užsispyrusi tylėjau. Užuominą darbuotoja suprato.

    – Jūsų pavardės nėra sąraše, – burbtelėjo iš susierzinimo įtemptomis, išblyškusiomis, matiniu lūpdažiu nuteptomis lūpomis, – vis dėlto ponas Pauelas jus priims.

    Sakyti „ačiū“ nesivertė liežuvis, bet vis tiek padėkojau nutaisiusi abejingą išraišką.

    – Ačiū, kad dėl manęs pasistengėte, – sumurmėjau, nors prireikė daug valios pastangų pasakyti šiuos žodžius mandagiai.

    Iš paskutiniųjų bandžiau atrodyti atlaidi ir profesionali, nes, kaip minėjau, man tikrai reikėjo šio darbo. Neapmokėtos sąskaitos kaupėsi, o mintis, kad prarasiu butą pirmame aukšte ir teks kraustytis atgal pas mamą ir patėvį, neviliojo. Labiausiai todėl, kad Džonatanas man ką nors iškrėtus griebdavosi psichoanalizės. Tarsi degčiau noru sužinoti, kad būdama šešiolikos iš namų pabėgau dėl to, jog mama nemaitino manęs krūtimi. Myliu tą žmogų, bet analizių man nereikia. Iš namų pabėgau (maždaug šešioms valandoms), nes motina neleido susitikinėti su Aronu Baueriu – patraukliausiu berniuku visoje mokykloje. Akivaidžiau net būti negali!

    – Sekite paskui mane. – Elvyra gracingai apsisuko.

    – Sekite paskui mane, – maivydamasi suniurnėjau po nosimi.

    Padėjėja atsigręžė ir prisimerkusi sušnairavo. Nekaltai išpūčiau nustebusias akis. Ji susiraukė ir vėl nusisuko. Matyt, ši damutė viduje tūnančią tigrę seniausiai išlaisvino. Žygiavau iš paskos primindama sau, kad reikia išsitiesti ir atkišti į priekį krūtinę. Protas, sumanumas ir įgimti instinktai – nuo šios akimirkos pasitelksiu visa tai. Mano kojos skendo ištaigingame beveik baltos spalvos kilime. Ore tvyrojo kone sterili gaiva – tarytum niekas nesistengė čia sukurti jaukumo. Gal ir gerai, sprendžiant pagal darbuotojus, kuriuos šiandien sutikau.

    Elvyra atvėrė masyvias dvigubas duris ir palaikė, kol įėjau. Po akimirkos išvydau Roisą Pauelą ir visos šiandien ištikusios nelaimės nugarmėjo į tamsiausias pragaro gelmes. Kai mudviejų žvilgsniai susitiko, man sulinko keliai. Suklupau ir šįkart negalėjau apkaltinti batų. Susigriebiau, bet tada teko iš paskutiniųjų kovoti su užplūdusiu noru numoti į viską ranka ir tiesiog jam krimstelėti. Taip – suleisti dantis į nuogą vyro kūną! Perbraukti liežuviu per kiekvieną kūno linkį. Štai kodėl neatsakinėjau į Roiso skambučius ir nenorėjau susitikti akis į akį. Vienas jo žvilgsnis, ir mano hormonai pradeda veržtis lauk, tampu neatsakinga už savo veiksmus.

    Šis vyras tikriausiai nepamena (o gal atsimena, jeigu skambino?), tačiau prieš pusmetį buvome susitikę vakarėlyje, kurį organizavau. Nesikalbėjome, bet Pauelas keletą kartų pažvelgė į mane ir aš suskydau. Šį žmogų norisi suvalgyti visą ‒ nuo galvos iki kojų.

    Metų metus taiksčiausi su Ričardu, dar žinomu kaip šunsnukis paleistuvis ir pragaro išpera, todėl dabar tariuosi esanti visiškai atspari testosteronui. Vis dėlto šis vyras spinduliuoja geidulingumą kaip mirksinti neoninė iškaba, kurioje parašyta: „Eikš ir pasiimk mane.“ Būčiau nieko prieš pasimėgauti viliojančiu ir svaiginančiu užkandžiu, trokštančiu dėmesio. Mane staiga apėmė noras lėtai nusimesti drabužius ir nusliuogti žemyn striptizo stulpu. Gal pasiūlyti asmeninį viliotinį? Ar jau visiškai nukvakau?

    Roisas Pauelas atrodė įpusėjęs ketvirtą dešimtį, gal net arčiau keturiasdešimties. Jo oda buvo bronzinė, o spindinčios blyškiai melsvos akys įdėmiai mane stebėjo. Man suspaudė pilvą. Ar mano veidą vis dar puošia purvo dėmė? Jo nosis buvo tiesi, lūpos stambios minkštos, tokios, kokias gera bučiuoti. Žandikaulį dengė juodų šerelių šešėlis, todėl Roisas atrodė šiurkštesnis ir dar patrauklesnis. Plačius pečius rėmino prabangus itališkas kostiumas. Jis tarsi Džordžo Klunio ir Džošo Valdo derinys, pagražintas Bredo Pito žavesiu. Ar minėjau, kaip man patinka žiūrėti į Bredą Pitą? Gal vis dėlto nesu tokia atspari testosteronui?..

    Roisas pasveikino mane seksualia šypsena. Man apsvaigo galva, burna išdžiūvo ir gerklėje pajutau kažkokį gumulą. Ši šypsena mirtina. Tikra moterų žudikė. „Bėk! – šaukė sveikas protas. – Nešdinkis iš čia!“

    Kur dingo nuovoka? Sumanumas? Įgimti instinktai? Netrukus kalbėsiuosi su šiuo tobulu vyru, gal net paspausiu jo tobulą ranką. Kai apie tai pagalvojau, mano nervų sistema įjungė dar aukštesnę pavarą. Kaip galiu spausti ranką, kai mano pačios delnai šlapi kaip pelkė?! Reikia ko nors imtis, kad nusiraminčiau. Ko? Patėvio patarimas nervinantį žmogų įsivaizduoti nuogą šiuo atveju negelbėtų. Roisas Pauelas nuogas…

    Prisiverčiau mandagiai nusišypsoti ir nusprendžiau nuo šiol įsivaizduoti jį kaip juodos duonos sumuštinį su kalakutiena ir sūriu. Nemėgstu kalakutienos su sūriu. Nekenčiu ruginės duonos.

    Pauelas atsistojo, ištiesė ranką, jo žvilgsnis nuslydo žemyn ir stabtelėjo prie mano lūpų. Pasilabinome. Atsitraukdamas Roisas delnu persibraukė per kelnių klešnę ir atsisėdo. Rimta mano veido išraiška nedingo nė akimirkai… Tikiuosi. Krenkštelėjau.

    – Suprantu, kad susitinkame vėliau nei tartasi, bet noriu, jog žinotumėte: atvykau laiku, – pasakiau, jei pasmerktųjų karalienė Elvyra būtų pamiršusi paminėti. Vėlavimą iš tiesų laikau viena didžiausių nuodėmių.

    – Aišku. – Roisas plačiai nusišypsojo.

    Keliai vėl ėmė linkti. Pakaktų vien šypsenos, bet dar tas balsas – o Viešpatie! Žemas, kimokas vyro balsas sruvo lyg sodrus, prabangus brendis. Girdėjau jį kalbant anksčiau, bet ne taip. Dabar pašnekovo balsas buvo žemas ir duslus, toks, koks skamba gulint lovoje išsekus po pasimylėjimo. Gašlaus, triukšmingo pasimylėjimo. Kurį laiką jis tyliai mane stebėjo.

    – Prašom, – parodė smakru, – sėstis.

    Linktelėjau, įsitaisiau, šalia pasidėjau portfelį.

    – Tikiuosi, neprieštarausite, jeigu pasiteirausiu, kur jūsų motina? Nepastebėjau jos išeinančios.

    Neatrodė, kad klausimas būtų Roisą papiktinęs, veikiau dar labiau pralinksmino.

    – Išėjo pro šonines duris.

    – Aaa…

    Protinga moteris – nenorėjo dar kartą terliotis su Elvyra.

    – Kalbėjau su ja telefonu praėjusį penktadienį, – tariau grįždama prie darbo reikalų. Juk esu rami ir profesionali. – Nesu įsitikinusi, ar teisingai supratau. Ponia nori, kad suplanuočiau vakarėlį kaip staigmeną?

    – Taip.

    – Bet minėjo, jog vakarėlis rengiamas jos garbei.

    – Nesistenkite suprasti – išprotėsite. – Roisas nesiteikė nieko paaiškinti ir vėl veide pasirodė ta šypsena, sakyte sakanti: „Su manimi patirtum aistringiausią gyvenimo naktį.“

    Ar ką tik sudrebėjo žemė?

    – Kai kalbėjomės, nebuvo progos aptarti atlyginimo. – Mano galva, paties svarbiausio dalyko.

    – Pinigai nesvarbu, – patikino pašnekovas, žvilgsniu keliaudamas mano lūpomis.

    Skruostai įraudo, turiu kuo greičiau nusigauti iki veidrodžio ir įsitikinti, kad tikrai nusivaliau purvą.

    – Tiesą sakant, negaliu nieko daryti, kol neaptarėme…

    – Sumokėsiu, – nutraukė jis prieštaravimus, – kad ir kiek kainuos.

    Nejaugi Roisas labai trokšta švęsti, nes motina dar vienu laipteliu priartėjo prie mirties? O gal taip ją myli, kad nieko negaili mamos laimei?

    – Pone Pauelai, neišmintinga taip sakyti moteriai, kuri dar nenurodė kainos.

    – Tiesa. – Pašnekovas sukikeno. – Tai gal apytiksliai suskaičiuokite išlaidas ir atsiųskite sąmatą faksu?

    – Puiku. – Liktelėjau.

    – Sutarta. Beje, prašau vadinti mane Roisu, o aš į jus kreipsiuosi Naome.

    Mano vardas jo lūpose skambėjo taip geidulingai, tarytum koks kvietimas poruotis, ir mano seksualiai išbadėjęs kūnas jį tikrai išgirdo.

    Sučiaupiau lūpas, kad garsiai neleptelėčiau kokios kvailystės, pavyzdžiui: „Taip, noriu turėti su tavimi vaikų.“ Įstengiau tik dar kartą linktelėti. Staiga pasigirdo šaižus pyptelėjimas ir pragaro harpijos Elvyros balsas: „Pirmąja linija skambina ponas Filipsas.“ Roisas persibraukė ūmai apsiniaukusį veidą.

    – Trumpam atsiprašysiu, – tarė, – privalau atsiliepti.

    – Žinoma. Ar palaukti už durų?

    – Ne, pasilikite čia.

    Pauelas pakėlė ragelį ir nusuko kėdę taip, kad matyčiau tik atlošą ir tamsią jo plaukų kupetą.

    – Ar jau yra rezultatų?

    Tyla. Tada Roisas suurzgė žemu balsu:

    – Dėl to skambini? Taip.

    Vėl pauzė.

    – Taip, ji.

    Tyla.

    – Taip. Džiaugiuosi.

    Pauzė.

    – Juk žinai, padarysiu viską, kad laimėčiau.

    Dėl ko jis džiaugiasi? Ką nori laimėti? Et, nesąmonė klausytis pokalbio telefonu, kai girdi tik vieną pašnekovą! Visiška nesąmonė.

    – Šiuo metu aš ne vienas.

    Tyla.

    – Taip.

    Tyla.

    – Viso geriausio, mulki, – sumurmėjo Roisas.

    Roisas atsisuko, padėjo ragelį, jo akys įdėmiai žvelgė į mane.

    – Atsiprašau, įpusėjau pirkimo, tiksliau, sujungimo procedūrą. – Jis mostelėjo ore ranka ir, regis, nuoširdžiai apgailestaudamas pridūrė: – Atleiskite, kad negaliu skirti jums daugiau laiko. Šįryt turiu begalę neišvengiamų darbų. Ar leisite man paskambinti artimiausiu metu ir susitarti dėl kito susitikimo?

    Klausydamasi jutau, kaip akis užlieja žilpinanti, raudona pykčio banga. Vis tiek ketinau pasielgti mandagiai – sutikti su pasiūlymu ir išeiti. Tačiau kaip laukiamajame – norą kapituliuoti nutildžiau. Nebūsiu kilimėlis kojoms valytis. Daugiau ne! Išleidau pinigų taksi, pavogė mano rankinę, laukiau ilgiau kaip valandą. Nesijudinsiu iš vietos, kol viską aptarsime! Stipriai sugniaužiau ant kėdės ranktūrių padėtus kumščius. Aš esu tigrė.

    – Pone Pauelai, juk naeaptarėme nė vienos renginio detalės.

    – Prašiau vadinti mane Roisu, pamenate? „Ponas Pauelas“ labiau tinka mano tėvui. Gaila, bet viską aptarti teks kitą dieną.

    – Roisai, – (būk stipri ir užtikrinta!) – susitikimo laukiau daugiau kaip valandą.

    – Apie jį sužinojau vos prieš kelias minutes. Atsiprašau už nepatogumus.

    Nepatogumus? Akis užliejusi raudona migla užvirė pragaro liepsnomis. Atsiprašymas nesugrąžins man švarkelio ir mėgstamiausio lūpdažio!

    – Ar niekaip neatrasite kelių akimirkų? – išspaudžiau pro sukąstus dantis. – Ilgiau tikrai neužtruksime. Turiu keletą klausimų…

    – Motinos apsilankymas sujaukė mano dienotvarkę, todėl apgailestauju, negaliu skirti nė penkių minučių.

    Žinoma. Mintį supratau. Akivaizdu, kad jis nė neketina manęs samdyti ir stengiasi kuo greičiau atsikratyti. Staiga susivokiau imanti nuo Roiso stalo krašto užrašų knygelę. Mintyse skaičiavau, kiek atsiėjo mano laikas, rankinė, lūpdažis (dar dvidešimt dolerių pridėjau už moralinę žalą), nauja pora batų ir, velniai nematė, valymo paslaugos.

    – Ką darote? – Jis pabaksnojo į kelį nulūžusiu pieštuko galu.

    – Pirmo susitikimo išlaidų į galutinę sąmatą dažniausiai neįtraukiu, bet jums padarysiu išimtį. Štai sąskaita už šios dienos susitikimą. – Nuplėšiau popieriaus lapelį ir padaviau jam.

    Roisas smalsiai peržvelgė ir nusijuokė.

    – Lūpų dažai?

    – Prie jūsų pastato iš manęs pavogė rankinę, kurioje buvo mano mėgstamiausi lūpų dažai.

    – Apsaugos darbuotojams liepsiu viską išsiaiškinti. – Pašnekovas susiraukė. – Daugiau taip nenutiks.

    – Dėkoju.

    Stojo tyla.

    – Ar neprieštarausite, jei čekį atsiųsiu paštu? – paklausė.

    – Taip, žinoma.

    Lyg būtų vilties kada nors tuos pinigus pamatyti…

    – Susitikti rasiu laiko kitą kartą, pažadu. Tiesą sakant, jums ir vakarėliui planuoti skirsiu visą dieną.

    Melagis – norėjau tėkšti jam į akis, bet pasidaviau.

    – Gerai.

    „Pirmas įrodymas, – tarė manyje tūnanti tigrė. – Tu silpnavalė. Kovok! Priversk jį pasikalbėti dabar! Nesileisk išspiriama lauk!“

    – Džiaugiuosi, kad ketinate rasti man laiko. – Tigrę nutildžiau. – Puiku. Nuostabu. – Įsitikinusi, kad Roisas niekada nepaskambins, padaviau jam vizitinę kortelę. – Štai mano telefono numeris. Skambtelėkite, kai turėsite laiko susitikti.

    Jis paėmė, prabėgomis užmetė akį.

    – Tiesa, kai ką norėčiau aptarti dabar.

    – Ar per daug nesugaišite savo brangaus laiko?

    Džiaugiausi, kad įstengiau atsikirsti, bet drauge graužiausi dėl tiesmukumo. Šis vyras turi daugybę įtakingų draugų, kuriems gali prireikti vakarėlių planuotojos paslaugų. Velniava, vis dar sopa kelius.

    – Padarysiu išimtį, – prakalbo Roisas. – Prieš oficialiai jus samdydamas turiu įsitikinti, kad sutinkate su tam tikra išlyga.

    Oficialiai samdydamas? Nurijau seiles. Gerai, gal tikrai ketina su manimi susisiekti? Vaje…

    – Išlyga? – gaudydama orą paklausiau.

    – Tai būtina sąlyga, susitarimas.

    – Žinau, ką reiškia „išlyga“, ačiū.

    – Kol dirbsite man, – ramiai tęsė pašnekovas, – noriu, kad motinos vakarėlis būtų pagrindinis ir vienintelis jūsų renginys.

    Pajutau, kaip įsitempia kiekvienas kūno raumenėlis. Turėjau susivokti vos įžengusi į biurą, bet supratau tik dabar – šis žmogus yra trigubas „V“: viešpats, valdovas ir viršininkas.

    – Pats esate vadovas, todėl, tikiuosi, suprantate, kad nenoriu niekam kitam perleisti teisės priimti sprendimų.

    – Taip, – pripažino Pauelas, bet nenusileido.

    Jis ne tik trigubas „V“, bet dar ir „Š“ – šunsnukis.

    – Galiu patikinti, kad vienu metu sugebu organizuoti keletą renginių.

    – Neabejoju.

    – Niekada neleidžiu vienam darbui užgožti kito.

    Niekuomet tuo pat metu ir neturėjau tiek renginių, kad tektų jaudintis.

    – Neabejoju jūsų gabumais.

    Roisas kantriai laukė atsakymo, o aš taip susinervinau, kad vos susilaikiau netreptelėjusi.

    – Jei reikalaujate, kad…

    – Taip, reikalauju.

    – Tai būsiu priversta sutikti.

    Nuoširdžiai tikiuosi, kad greitai kokia nors moteris parodys Pauelui jo vietą – po septynių su puse centimetrų aukščio plonytėliu kulniuku. Lyg būtų perskaitęs mano mintis, Roisas atsakė šypsena: „Tik ne šiame gyvenime.“ Tikriausiai prabudo mano instinktai, nes panižo delnas užvožti pašnekovui taip, kad daugiau nesivaipytų. Patėvis Džonatanas pasakytų, jog netikėtas poreikis smurtauti tėra besivežiantis lauk paaugliškas maištingumas, ar kokią panašią kvailystę.

    – Susitarėme?

    – Pirmiausia turėtumėte sutikti su mano sąlyga, – tariau. – Tikiuosi du ar tris kartus didesnio užmokesčio. Būtų teisinga, juk atsisakysiu kitų klientų.

    – Žinoma.

    Nesispyrioja? Kodėl nesispyrioja? Taip lengvai ir netikėtai sutiko, kad vos nenuvirtau nuo kėdės! Gal reikėjo paprašyti dar daugiau?

    – Samdote mane, nors dar neatsiunčiau žadėtos sąmatos ir noriu trigubai didesnio atlygio?

    – Taip. Ir nepamirškite, kad pirmą sąskaitą iš jūsų jau gavau. – Roisas pamojavo lapu iš užrašų knygelės. – Šiuos skaičius trigubinsime dabar ar vėliau?

    – Tiks ir vėliau. – Vos jo neapkabinau. Vos. – Paskambinkite, kai atsilaisvinsite. Turime aptarti keletą detalių, kad galėčiau pradėti ruoštis.

    Nežinojau, ką daugiau pasakyti, todėl atsistojau. Pauelas perbraukė pirštu per kalendorių ir susiraukė.

    – Na, po galais. Ateinančias dvi savaites visiškai neturiu laiko. Skrendu į Arizoną, ten perkame lėktuvą „Piper Dakota“, negaliu atidėti, – paaiškino. – Ar jums tiktų antradienį, šešioliktą dieną, dvyliktą valandą? – Linktelėjau ir jis pridūrė: – Papietausime „Mykal“.

    – Gerai.

    Nė kiek nenustebau, kad Roisas gali taip greitai gauti staliuką garsiame itališkame restorane. Paprastiems mirtingiesiems, jei pasiseka, laisvas stalelis atsiranda po dviejų mėnesių. Žinau iš patirties.

    Roisas atsistojo, apėjo aplink stalą ir ištiesė ranką atsisveikinti. Norėjau prieiti kiek arčiau, bet pamiršau, kad mano bateliai be kulniukų. Užuot žengusi žingsnį, tik bakstelėjau vieno bato kulnu į kitos kojos nykštį ir be perspėjimo griuvau ant Pauelo. Viešpatie, už ką vėl?! Parbloškiau jį ant stalo, abiem rankomis įsikibau į raumeningas jo šlaunis, o galva atsidūrė pavojingai arti Roiso pasididžiavimo. Norėdamas pagelbėti vyras rankomis apsivijo mano liemenį. Turėjau kuo greičiau pašokti ant kojų, bet negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo kelnių – po jomis vis pūtėsi, nes… Ne, negali būti. Tai negali būti erekcija! Pauelo kelnės nesipučia ir neartėja man prie veido!

    Roisas švelniai timptelėjo mane į viršų, privertė atsistoti, tačiau neatsitraukė. Jo šilti, diržingi ir gundantys delnai lūkuriavo man ant pečių. Užuosčiau viliojantį nuodėmės aromatą. Pauelas suraukė antakius, supratau, kad nenutuokia, ką daryti. Vos tvirtai atsistojau ant kojų, iškart atšokau. Švenčiausioji Dievo Motina, kas man darosi?! Trūko tiek nedaug, kad šį nesuvokiamai turtingą ir seksualų vyrą, turintį daugybę įtakingų draugų, būčiau pavertusi eunuchu! Jeigu atvirai, mėgaučiausi tuo.

    – Atsiprašau.

    Mane apėmė dar didesnis siaubas, kai pastebjau, kad tvarkingai ant stalo sudėtą lapų stirtą nužėriau ant grindų. Taip gali nutikti tik man. Padėjau ant žemės portfelį ir susilenkusi ėmiau rinkti popierius bei nuotraukas. Nuotraukos vien moterų, vilkinčių žaliai arba visai be drabužių.

    – Tikrai atsiprašau, – pakartojau ir pakreipiau galvą į šoną. Ar ta mergina, apsitepusi žaliu pudingu, laižosi ranką? Kokios keistenybės traukia šį žmogų? –Nenorėjau…

    – Nieko tokio, – atsakė mandagiai nesusierzinęs pašnekovas.

    Kuo tvirčiau suėmiau glėbį dokumentų ir pornografinių nuotraukų.

    – Tikiuosi, nesugadinau nieko svarbaus?

    Jėzau, toji mergina, atkišusi užpakalį, valgo vaikiškus dribsnius „Lucky Charms“!

    – Ne. – Roisas nusijuokė. – Svarbiausias dalykas sveikas.

    Pajutau, kaip veidu nuo kaktos iki raktikaulio nusirito karščio banga. Vis dėlto viską greitai pamiršau pamačiusi, kad kitoje nuotraukoje nuoga panelė tupi apsižergusi sodriai žalią lapų krūvą.

    – Duokite man, netvarkykite, – pareikalavo Pauelas. Tada pasilenkė ir atsargiai ištraukė man iš rankų lapus, pirštais prisiliesdamas prie manųjų. – Surinksiu vėliau.

    Prisilietimas mane nustebino, įelektrino. Antrą kartą nuo jo atšokau, lyg vyras būtų kokia radioaktyvi atlieka. Kalakutiena su juoda duona. Kalakutiena su juoda duona… Drebančiomis rankomis surinkau likusias nuotraukas. Vienoje moteris pozavo atsirėmusi visomis keturiomis, o iš šviesių plaukų kupetos kyšojo žalios katės ausys.

    – Aš viską suverčiau, tai ir sudėsiu.

    Ką dar aptiksiu? Nuogalių imtynes žaliame dumble?

    – Ne, tikrai nereikia, – šįkart atžariai, gal net piktai pasakė Roisas ir ištraukė fotografiją man iš rankų.

    Kuo dabar nusikaltau? Tik paskui supratau rankose laikanti moterų, trokštančių tapti ponia Pauel, prašymus. Nieko keista, jog Roisas linkęs kuo greičiau manęs atsikratyti. Nenori, kad žiūrėčiau į plikas kandidates. Susigėdusi šaižiai kostelėjau.

    – Verčiau atsisveikinkime. – Atsistojau, apsisukau ir moviau prie durų.

    – Naome…

    – Ką? – Sustojau, bet neatsisukau.

    Ar ir jis pajuto tą aistrą, deginančią mane? Gal pakvies į pasimatymą? Žinoma, turėsiu atsisakyti, juk jis klientas. Tik vieną kartą ėjau į pasimatymą su užsakovu. Tai buvo Ričardas. Iš tų santykių pasimokiau trijų dalykų, kurių niekada niekada nepamiršiu. Pirma: nemiegok su klientu. Antra: jokių nuogybių su klientu. Trečia: jokių visą naktį trunkančių nepadorių tango su klientu. Vis dėlto negalėjau atsispirti malonumui, užplūdusiam pagalvojus, kad galiu traukti tokį nuostabų vyrą. Įsitempusi sugniaužiau sijono kraštą ir laukiau, ką Roisas pasakys.

    – Kokia jūsų mėgstamiausia spalva? – paklausė.

    Iš netikėtumo man širdis nusirito į kulnus. Prisipažįstu, norėjau, kad Pauelas pakviestų į pasimatymą, o jeigu ketinau atsisakyti, visai nereiškė, jog to netroškau.

    – Naome… – pakartojo.

    Supratau, kad neatsakiau.

    – Labiausiai patinka mėlyna. Kodėl klausiate?

    – Šiaip sau. – Jo balse pajutau pasitenkinimo gaidelę.

    Žengiau dar arčiau durų.

    – Naome…

    Vėl stabtelėjau. Laukiau nekantraudama. Dabar pakvies mane vakarienės, žinau. Jaučiu.

    – Ką? – sukuždėjau.

    – Nepamirškite portfelio.

    3

    Tigrė niekada nenusileidžia pašnekovui. Visada taria paskutinį žodį, kad netaptų oponento emocinių šiukšlių saugykla.

    – Na, tai kada kabinsi savo naująjį bosą?

    – Cha cha… – Suraukiau kaktą, bandydama įtikinti pusseserę Kerą, kad užsičiauptų.

    Tuo metu jau žiojosi kita pusseserė Melodė. Žinojau, kad leptelės ką nors tiesmukai, nes visada kalba su pašaipa. Sušnairavau žudančiu žvilgsniu. Paveikė! Tikrai paveikė! Nepučianti miglos Melė užsičiaupė. Gal man jau tikrai pavyksta nutaisyti miną „surysiu tave gyvą“?

    Atsipalaidavusi įsitaisiau kėdėje. Pro rožines virtuvės užuolaidas skverbėsi saulės spinduliai, šiluma apgaubė visą stalą. Virtuvėje tvyrojo kavos aromatas. Kiekvieną pirmadienio rytą, prieš išskubėdamos į darbą, o Melė – į universitetą, susėsdavome prie stalo Keros virtuvėje ir puotaudavome, tiksliau, rydavome pusseserės paruoštas vaišes. Ji tiekia vakarėliams maistą bei gėrimus ir dabar rašo naujų, egzotiškų, receptų knygą. Šiaip giminaitė puiki kulinarė, bet šie „egzotiški“ receptai yra tikras šlamštas ir žudo jos talentą. Laikydamasi Keros dietos, jau netekau trijų su puse kilogramo. Man reikia visų kilogramų, kokius tik galiu gauti! Nepradėkite manęs nekęsti, bet aš iš tų moterų, kurioms nereikia žiūrėti, ką valgo. Esu liesa, manau, pernelyg, visada tokia buvau. Žinokite, yra ir blogoji pusė. Mane vadina giltine. Mano krūtinė nedidelė. Atrodau kaip išbadėjusi. Patėvis kartą net konsultavo dėl mitybos sutrikimų.

    Šįryt saugiai krimtome riestainius ir keksiukus su mėlynėmis iš parduotuvės. Ačiū Dievui, Kera neturėjo laiko ruošti egzotinių gėrybių. Nebūčiau atlaikiusi dar vienų tokių pusryčių kaip praeitą savaitę, kai patiekė stručio kiaušinių omletą su kepsniniu braškių ir mėlynojo pelėsinio sūrio padažu. Vien prisiminus susuka skrandį.

    – Tai kabini jį ar ne? – paklausė Kera.

    – Roisas man neatrodo patrauklus. – Vyliausi, kad nuskambės įtikinamai, bet nenuskambėjo. – Todėl nekabinsiu. Ir apskritai, kaip suprasti tą konkursą į žmonas?

    – Pauelas – meilės ieškantis ekscentrikas, – nukirto Kera, lyg tai viską paaiškintų.

    Melė atsikando didelį gabalą riestainio, sukramtė ir nurijo.

    – Jis vyras. Vyrams patinka nuogų moterų nuotraukos, jie padarytų bet ką, kad tokių fotografijų gautų. Štai ir viskas.

    Skamba logiškai.

    Melė ir Kera – identiškos dvynės, bet labai skirtingos. Kera gimė su angelu ant peties, o Melei ant peties tupėjo velnias. Šviesius plaukus Melė išsimargino raudonomis sruogomis, turi kelias tatuiruotes, įvairiose vietose segi auskarus. Kera, priešingai, atrodo trapi, angeliška. Abi metro šešiasdešimt penkių centimetrų ūgio, smulkios, mėlynakės.

    Конец ознакомительного фрагмента.

    Текст предоставлен ООО «ЛитРес».

    Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.

    Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.